Liežuvis yra aktyvusis kalbos padargas. Trumpas liežuvio pasaitėlis riboja liežuvio, ypač jo galiuko, judrumą burnos ertmėje. Dėl to vaikui kyla sunkumų tariant liežuvio priešakinius garsus. Labiausiai nukenčia pučiamieji garsai š, ž, afrikatiniai c, č, dz, dž, sprogstamieji t, d ir ypač sonantai l ir r. Logopedijoje tai vadinama mechanine dislalija, nes jos priežastis - anatominis kalbos organų trūkumas. Kaip matome, esant "prisegtam" liežuvėliui, pasireiškia polimorfinis sutrikimas, nes nukenčia daugelio garsų tarimas. Vaiko kalba gali būti neaiški, suvelta, nesuprantama aplinkiniams. Minėtų garsų netaisyklingas tarimas priklauso ir nuo liežuvio pasaitėlio ilgumo laipsnio. Būna atvejų, kai liežuvis guli burnos ertmėje ir vaikas negali jo ne tik pakelti į viršų, bet ir visiškai pajudinti. Bandant tai padaryti kyla liežuvio šonai ir liežuvis įgauna širdelės formą. Jei pasaitėlis tik dalinai „prisegtas“ tai vaikas gali jį šiek tiek pakelti ir ištarti kai kuriuos minėtus garsus. Visai vaiko kalbos sistemos raidai „prisegtas“ liežuvėlis įtakos neturi. Vaikas gali laiku pradėti kalbėti - sėkmingai kaupti žodyną, kalbėti rišliais ir gramatiškai taisyklingais sakinukais. Pakirpus liežuvio pasaitėlį, vaikas pradės kalbėti ne rišliau, o aiškiau ir suprantamiau. Jei tėvai pastebi, kad vaiko trumpas pasaitėlis ir jis neaiškiai taria garsus, patartina nedelsiant kreiptis į specialistus. Logopedas specialaus logopedinio tyrimo metu apžiūrėjęs burnos ertmę, įvertins ne tik liežuvio pasaitėlio ilgį, bet ir visų kalbos padargų būklę, jų judrumą ir nustatys šveplavimo priežastį. Nevisuomet dėl netaisyklingai tariamų garsų kaltas trumpas pasaitėlis. Kartais logopedai nepajėgūs pašalinti tarimo sutrikimų dėl netaisyklingo sąkandžio, trumpo viršutinės arba apatinės lūpos pasaitėlio. Jei vaikas kalbėdamas kiša liežuvį tarp dantų dėl netaisyklingo (atviro priekinio) sąkandžio, tuomet reikalinga ortodonto arba burnos chirurgo pagalba dėl sąkandžio korekcijos specialiomis plokštelėmis. Galutinį sprendimą dėl liežuvio pasaitėlio plastikos būtinumo, atsižvelgdamas į logopedo rekomendacijas, turėtų priimti šeimos gydytojas arba odontologas. Dažnai tėvai, apsilankę pas logopedą skundžiasi, kad vaikas mažai kalba dėl trumpo pasaitėlio. Tai netiesa. Jei vaikas, turintis trumpą pasaitėlį, vėliau pradeda kalbėti, jo žodynas būna skurdus, jam sunku konstruoti sakinius ir rišliai kalbėti, todėl reikia ieškoti kitų priežasčių. Trumpas pasaitėlis įtakoja tik garsų tarimą. Įtarti „prisegtą“ liežuvio galiuką galima ir tada, kai vaikas, tik pradėjęs kalbėti, netaria garso L, o vietoj jo taria J. Pvz.: vietoj lėlė taria jėjė, ledai - jedai ir t.t. Tai rodo, kad liežuvis pasyvus ir nesikelia į viršų, kaip turėtų keltis tariant garsą L. Tėvai patys gali atlikti nesudėtingą testą ir apžiūrėti vaiko liežuvį – prašom vaiko plačiai išsižiojus iškišti ilgą liežuvį iš burnos. Jei liežuvis iškištas ne mažiau kaip 2 centimetrai ir jo galiukas nenusileidęs į apačią - tai problemų nėra. Galima įvertinti ir kitu būdu: kelti liežuvį į viršų ir pasiekti viršutinę lūpą. Jei vaikas negali atlikti šio pratimo arba kelia liežuvį apatinės lūpos pagalba, tai galima įtarti trumpą pasaitėlį arba liežuvio raumenų tonuso sutrikimą. Kad tiksliau nustatyti pasaitėlio būklę, galima padėti vaikui pakelti iškištą liežuvį mediniu špateliuku (tinka ledų pagaliukas). Kūdikiams liežuvio pasaitėlį patogu apžiūrėti jiems verkiant. Ištaisyti įgimtą trūkumą galima dviem būdais: chirurginiu ir/arba logopediniu. Tai priklauso nuo pasaitėlio ilgio. Kiekvienas atvejis skirtingas - logopedas įvertina vaiko, kurio trumpas pasaitėlis, galimybes ištarti vieną ar kitą garsą. Be operacijos galima apsieiti tik tuo atveju jei pasaitėlis tik nežymiai trumpesnis už normalų. Tuo atveju skiriamas specialių artikuliacinių pratimų kursas ir liežuvio masažas. Logopedas gali parinkti kompleksą pratimų kiekvienam individualiam atvejui. Mankštos pratimais tampomas liežuvio pasaitėlis. Jei logopedas (geriau kelių specialistų nuomonė), nustatė, kad dėl šveplavimo kaltas „prisegtas“ liežuvėlis, neverta atidėlioti pasaitėlio pakirpimo operacijos. Procedūrą geriau atlikti kuo mažesniam vaikui. Pakirpus pasaitėlį naujagimiui, jis pradeda geriau čiulpti, ryti, kvėpuoti. Ankstyva pasaitėlio plastika yra gera profilaktinė priemonė ateityje išvengti garsų tarimo trūkumų ir sąkandžio problemų. Pasaitėlio plastika, atlikta vėlesniame amžiuje, neduoda tokių gerų rezultatų. Vaikas nepradeda iškart aiškiai tarti garsų - jau būna susidarę netaisyklingi garsų tarimo įgūdžiai. Jei vaikystėje trumpas pasaitėlis nebuvo pakirptas arba ištampytas specialiais pratimais, tai augant problemos tik didės. Netaisyklingą garsų tarimą suaugusiam žmogui ištaisyti yra nelengva, nes netaisyklingai tariami garsai jau stipriai įsitvirtinę kalboje. Atgal